Su metais pajuntame gyvenimo kainą, Su metais jausmai užsigrūdina. Juk, būna, pavasarį šalnos užeina Ir būna pavasaris rudenį. Kad nuramint gyvenimui širdį, Išsaugot liepsnojančią jauną, Ir meilė, kaip saulė sušildo, Tos šalnos rudens neužgauna. Su metais ir vingiai kely išsiskiria, Širdis ir jausmai užsigrūdina. Todėl nešk savo pavasarį šviesų Kaip spalvotą gyvenimo rudenį.
Visą gyvenimą Tavim tikėjau
Ir visada Tavęs ilgėjaus.
Taip galima ilgėtis to žmogaus,
Kuris nepameluos ir neapgaus,
Kuris ne žodžiais vis mylės
Ar triumfais pažadų pilies,
Bet bus laimingas, kai kartu
Gali gyventi dėl vaikų.
Ir džiaugtis likimu bendru.