Nušlamėjo pavasario lietūs ir pražydo klevai pakely, kur man eit, kur surasti gyvenimo vietą, jeigu žemė visa kaip gėlė.
Miniatiūros
Meilės laiškas
Skrieja laiškas tartum paukštis , –
Neša gerą žinią
Apie ilgesį ir jausmą naują,
Apie svajonės kalną aukštą.
Ateik
Stingsta mintys ir jausmai
Ašara sušąlusi, pavirtusi snaige
Sniegena jos draugė, guodžia švelniai širdį mano –
Pavasaris ateis, tik nebūtinai su saule,
Tu esi ta saulė – ateik pas mane …
Liūdesio eilės
Ko gi liūdesys ateina, – nekviestas ir nelauktas ?
Kodėl man lietus, kai visiems pavasaris ?
Kodėl verkiu, kai juokias mažas vaikas
Ir kai senukai vaikšto, susikibę rankomis ?
Ilgiuosi, laukiu ir dejuoju prisiminusi jaunas svaigias svajas, –
Kodėl joms su realybe nepakeliui ?
Kodėl tie klausimai nenuoramos neduoda man ramybės, –
Atsakymus, tikiu, tik laikas sudiktuos.
Kai ilgesys aplanko
Kai ilgesys aplanko baltas, –
Velkuosi aš žieminį paltą,
Einu keliu vilties ieškodama
Ir tyliai, gailiai ašarodama.
Žinokit, žmonės – padeda !
Praeina ir nepagada, –
Išspirkit lauk ir Jūs nenuoramą,
Kurs Jūsų širdį drasko …