Žmonės kalba. Žmonės matė.
Kai Šaltukas pilį statė.
Ledo stogas. Ledo menės.
Pilį saugo besmegenis.
Menėj dega ledo žvakės.
Nuo šviesų net raibsta akys.
Apie pilį snaigės šoka.
Kyla, leidžias, kaip tik moka.
Bet klausyk, pily naujiena –
Saulė švietė visą dieną.
Pilies bokštai sumažėjo.
Menėse vanduo varvėjo.
O jau po trijų dienų
Pažiūrėt pilin graudu.
Pasidžiaugus saulute,
Ji pavirto balute.
***
Štai mama labanakt linki,
Ir užgęsta žiburys…
Žengia ji tylučiais žingsniais,
Tyliai užveria duris…
Tuoj iš kampo – ten, kur stovi
Kibiras ir šepetys-
Išlenda nykštukas storas,
Blizgina tamsoj akis…
Tarp užuolaidų, už lango,
Skrenda ragana juoda,
Plaikstos vėjy paslaptingai
Didelė tamsi skara…
O ant stogo – aš prisiekiu:
Kelia puotą slibinai!
Na ir kur tas rytas dingo!?
Kada baigsis tie kerai!?
Prieš tūkstančius metų
Užgimęs
Tu pavergei širdis vaikų.
Tau savąją meilę,
Tau savo maldelę
Šiandieną, Jėzuli, skiriu.
Uždegsiu žvakelę
Ant gyvojo medžio
Šnibždėsiu:
– Tave aš myliu.
Kai Tu su manim,
Dievulėli mielasis,
Aš viską, o viską
Galiu.
Laukiu Kalėdų,
Laukiu Dievulio.
Bėgsiu bažnyčion –
Ten rasiu jį gulint.
Mažas Vaikelis
Guli ant šieno.
Laukia ateinant
Vaiko kiekvieno.
Aš Jam giedosiu
Giesmę gražiausią,
Prie prakartėlės
Tyliai priklaupsiu.
Balto sniego kepuraitės
Baltos sniego kepuraitės
Apdengė žalias eglaites.
Mesk, žiemuže, snaigę purią,
Padabink ir man kepurę.
Rogės skrieja nuo kalnelio
Kalėdų seniui duokim kelią.
Atveža jis pilną maišą
Dovanėlių ir ragaišių
Nesustok seneli šalti
Sniego baltus miltus malti.
Besmegenį nulipdysim,
Ir kieme jį pastatysim.
Padabinsime eglutę
Su žaisliukais ir žvakutėm.
Apie ją ratelį šoksim,
Ir dainelių daug išmoksim.