Kai kalbi tu – man cukraus nebereikia,
Kai lieti tu – aš rausdama lieknėju,
Kai žiūri į mane – aš sirpstu kaip braškė,
O kai pabučiuoji – lyg žvakė degu…
Kai kalbi tu – man cukraus nebereikia,
Kai lieti tu – aš rausdama lieknėju,
Kai žiūri į mane – aš sirpstu kaip braškė,
O kai pabučiuoji – lyg žvakė degu…
Ko gi liūdesys ateina, – nekviestas ir nelauktas ?
Kodėl man lietus, kai visiems pavasaris ?
Kodėl verkiu, kai juokias mažas vaikas
Ir kai senukai vaikšto, susikibę rankomis ?
Ilgiuosi, laukiu ir dejuoju prisiminusi jaunas svaigias svajas, –
Kodėl joms su realybe nepakeliui ?
Kodėl tie klausimai nenuoramos neduoda man ramybės, –
Atsakymus, tikiu, tik laikas sudiktuos.
Tuk tuk tuk – gal žinai kas šitaip sako ?
Gal širdelė Tavo plaka ?
O gal varvekliai varva ant pavasarinio tako, –
Ne ne ne – čia šv.Valentinas beldžia į duris Tavo …
Kai dvi širdys suartėja, kai tos lūpos susilieja
Nieko niekas nebemato
Tegul širdys plaks vienu ritmu
Tegul ves vienu gyvenimo keliu …
Net nežinočiau kaip gyventi, – jei Tavęs nebūtų čia
Kaip eiti šiuo keliu ir kur dėti paklydusias svajas
Kur ieškot prasmės, ir radus ką su ja veikti, –
Štai koks Niekas aš be Tavęs …