Ak jaunyste, jaunyste,
Suklysta ir barta…
Nuodėminga paikystėm,
Bet ar tai pabaiga?..
Dūk, šėliok ir mylėki,
Kol nerūpi sapnai.
Žmonėmis Tu tikėki,
Kol žvaigždėti keliai.
Nemiegoki per naktį,
Šok, dainuok ir skambėk!
Visko turi pakakti —
Siautėt, dirbti, mylėt!
Tegul visi žiedai, kurie žydėjo vakar,
Gėlėtu kilimu ant tavo kelio klojas,
Kad tu nueitum galvą išdidžiai pakėlus,
O minodmi žiedai bučiuotų tavo kojas.
Atėjo ši diena nelauku – ji džiaugsmo, graudulio pilna. Šarma nusėjo tavo plaukus nors dar širdis jauna! Nusinešė gražiausią kraitį jaunystė nerami, svarbu gyvenimą praeiti ir likti žmogumi. Darbą, gyvenimą mylėjai, gal vien dėl to širdy šviesu…tegul šis Tavo jubiliejus bus garbingiausias iš visų!
Visus aplanko jubiliejus, visus jis papuošia žiedais…Iš taurių krištolinių liejas šampano tviskančiais purslais… O dienos liūdnos ir laimingos ištirpsta džiaugsmo šurmuly… Te nieko šiandien Jums nestinga – aplinkui šypsos artimi…
Puoselėjai mus lyg želmenėlius, saugojai nuo vėtrų, nuo šalnų. Klostei vakare, o rytą kėlei – kantriai kurstei židinį namų… Moteriška išmintim kerėjai, mokei supratimo, atjautos. Ir pati skriaudas kitų atleist mokėjai… Mama – gėle amžina gamtos…