Jau beržai ir kaštonai liepsnoja,
Neša vasarą gervės ant sparnų vis tolyn ir tolyn,
Paklausykite! Kažkas skambina, šaukia,-
Tai rugsėjo pirmoji,
Ji, visus pasikvietusi, veda
Stebuklingon vaikystės šalin.
Kiek akių, kiek širdžių
Jūsų kelią lydėjo…
Kiek akių, kiek širdžių
Jums gyventi padėjo…
O rytoj nuskambės vėl
Eilinis rugsėjo varpelis
Ir kelintą jau kartą pakvies
Į tą priprastą mieląjį kelią…
Gelsvus lapus rudenis vėjas neša,
Laukus gaivina rudenio tyla.
Ir vėl tave, atėjusį į klasę,
Kasryt pasveikins tavo mokykla.
Ji džiaugsis, tavo džiaugsmą pastebėjus,
Nuliūs, pajutus nerimą širdies,
Priglaus tave, lyg motina priėjus,
Ir bausdama lyg motina liūdės.
Padovanosiu tau geltoną klevo lapą-
Ruduo išskynė vasaros gėles.
Tegul jie apie rugsėjo prasmę šneka
Ir mena saulės sklidinas dienas.
O juk gražu, kai supas klevo lapas,
Kai lenkiasi ištroškę prie žinių versmės,
Kai rudenio naktį vis šviečia tavo langas
Tartum ugnelė mylinčios širdies.
Atnešiu gražią dėkingumo puokštę
Už meilę, už raudonai pabrauktas klaidas,
Už ašarą, nuriedančią per skruostą,
Kai skaitot mokinukų laiškus ir žinutes.
Kurios tau primena nedrąsų pirmokėlį,
Mergytę – mokinukę kaspinais žydrais.
Kiek daug į saulės pusę pakylėjai…
Prisiminimuose – vardai, vardai, vardai…
Jūs, tylūs ir nedrąsūs Atėjote, tėvelių lydimi. Ar čia seniai raides pirmąsias rašėt, O žodžiai buvo sunkūs ir kreivi… Ar čia seniai Jums niekas nerūpėjo, Tik krėst išdaigas, sprukt iš pamokų… Koridoriais švaistytis tarsi vėjas, Palydint viską vaikišku juoku… O dabar susirinkote čia Tokie tylūs, kažko susimąstę, Prieš akis-skaičius 100 dienų,(kažkokia nežinia) O tada- kur pasukt, ką nuspręsti? Tik aš vieno prašyčiau, vaikai, Žmogiškumo, širdies nepraraskit. Tarsi lobį iškėlę aukštai, Iš gyvenimo purvo išneškit.
Čia būtų šalta, jei ne Jūsų širdis, Čia būtų tamsu, jei ne Jūsų mintis, Čia būtų liūdna, jei ne Jūsų šypsnys, Skatinantis, giriantis, atleidžiantis.