Sakykit Tėveliai ,iš kur bėga Jūsų meilės upės?
Iš Jūsų rankų ,lūpų,ar iš širdies?
Tik Jūs vieni paguodžiat mus suklupus,
Kada kiti piktu šypsniu tik nulydės
Jūsų širdyse skaidriausieji šaltiniai
Mums gėrio, laimės ,džiaugsmo sklidini,
Į mūsų taurę pilate lyg vyną
Kai grįžtame sužvarbę iš toli.
Jūs delnai paglosto ir sušildo
Švelniai priglaudžia prie karštos širdies,
Išblaško nerimą, grąžina viltį,
Ir tiesia kelia musu ateities…
Priimkit pagarbą, priimkit švelnų žodį
Priimkit ryto tylą laukuose,
Kaip gera šiandien mums
Visiems žinoti, kad didi šventė
Ir nerimas Jūsų širdyse.
Jums už užauginimą –
Kasdienis rūpestis ir poeto eilės,
Žvaigždžių mirgėjimas
Bendro gyvenimo keliuos,
Ar būtų tiek giedros be jūsų meilės
Mūsų nerūpestingos vaiko dienos…
Brangūs , Tėveliai, tik nepaliaukite šypsotis
Juk mes be Jūsų – kaip upė be vandens,
tad būkit laimingi, dar pašventinę
dirvos gyvą kvapą savo delnuose.
Būkit laimingi, net tada, kai
Jūsų švelnūs pirštai paima dalį
kančios iš nukamuoto savo artimo kūno.
Būkit laimingi, belaukdami
Vieni kitų iš kur nors begrįžtančių,
Būkit laimingi nešiodami anūkus ant rankų
tad ir dabar prisisėmę ištvermės
Būkit laimingi į kelią išleisdami
Ir savo mylimus vaikus.
Gyvenimas – ne žydintys papieviai,
Ne platūs toliai, žydruma dangaus.
Gyvenimas – tai meilė, prakaitas ir siekiai,
Ir rūpestis dėl artimo žmogaus.
Gyvenimas ir meilė – tai galybė,
Nes meilė tampa dvigubai tyra.
Pasitikėjimas, paguoda ir tvirtybė
Ir dvigubai lengvesnė rūpesčių našta.
Gyvenimas – tai nuostabi kelionė
Per miglą, smiltį ir putojančias bangas.
Lai židinio ugnelė šviečia ir vilioja,
Sujungdama dvi širdys ir svajas!