„… per tūkstančius negarbių užropojusius į mėgavimosi garbe būseną, staiga išnyra apgailėtina mintis, jog jie vargo dėl užrašo ant kapo…“ (Liucijus Anėjus Seneka. Apie sielos ramybę. Vilnius: Vyturys. 1997, 117 p.)
Į tolumas nueina žmonės,
Kitiems kelius pramindami
O meilės kelias, jis kiekvieno kitas,
Ir ji tik pats surast gali.
Sunku , oi buna!Daužo kojas
Ir širdį akmenys pikti.
O reikia eiti neparpuolant
Ir draugą saugojant kely.
Gyvenkite abu kaip žmonės,
Nesusmulkėję, dideli.
Tegul vaikų vaikai iš Jūsų pasimokys,
Gyvenime suklysti negali.
Nuneškit meilės trapų žiedą
Lig pat senatvės, lig gilios.
Šypsokitės abu pavasariais
Ne tik džiaugsme, bet ir varguos.
