Gal einam mano broli kalėdoti
siaurais žvaigždių paženklintais keliais
kur papartynai eglių suvedžioti
mįslingai šaiposi po vasaros langais.
Aš gersiu bruknių vyną, kol ant lūpų
nukris lašelis mėlyno dangaus
ir į rasotą žolę meiliai įsisukus
naktis nežinomom kryptim išplauks.
Iš tūkstantojo vėjinio malūno
iškris kvietinių miltų debesis,
kaip mitologinis tautosakos siaubūnas
pačiups nendrinį stogą ir nuskris.
Galėsim melstis kaip stačiatikiai vienuoliai
ir gersim vandenį šulinimis
ar mes jau gimstame, ar tampam pavyduoliais
ir pjudome praeivį šunimis.
Gal einam namo, broli, kalėdoti
kol tebemiega kluonuose gaidžiai,
o gal prigulkime, ar šiaip sau pasvajokim
ir pasitikim rytą išdidžiai.
***