Ko gi liūdesys ateina, – nekviestas ir nelauktas ?
Kodėl man lietus, kai visiems pavasaris ?
Kodėl verkiu, kai juokias mažas vaikas
Ir kai senukai vaikšto, susikibę rankomis ?
Ilgiuosi, laukiu ir dejuoju prisiminusi jaunas svaigias svajas, –
Kodėl joms su realybe nepakeliui ?
Kodėl tie klausimai nenuoramos neduoda man ramybės, –
Atsakymus, tikiu, tik laikas sudiktuos.
Jau per vėlu skaičiuoti – kas daugiau suklydo kartų
Jau nebereikia atsiprašymo veiksmų, –
pats laikas versti naują lapą
Ir eiti savo gyvenimo taku.
Kai ilgesys aplanko baltas, –
Velkuosi aš žieminį paltą,
Einu keliu vilties ieškodama
Ir tyliai, gailiai ašarodama.
Žinokit, žmonės – padeda !
Praeina ir nepagada, –
Išspirkit lauk ir Jūs nenuoramą,
Kurs Jūsų širdį drasko …
Pavargau. Jau svyra rankos. Ašaros draugauja su rudens lietum.
Kuo tampu aš ? Kur einu ? Kuo pasitikėt galiu?
Ką svajoji – tas esi. Svajos mano – tik ramybės noras.
Dūla mintys, dūžta viltys, žvilgsnis stingsta.
Spurda iščiose gyvybė. Tai vienintelė mano stiprybė.