Gyvenimas – tarsi žvakė:
Sužibo, nukrito, užgeso…
liūdesys
***
Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų,
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų…
***
Vienatvė…Nerimas…Liūdesys… Kai jie ateina pas mane, aš užsidarau savyje, pradedu slėptis mažame, bet kietame kiaute, pradedu slėpti savo jausmus, nuotaiką,veidą, akis ir pagaliau visą save.Bijau, kad kas nors nepamatytų mano jausmų,neįžeistų, nes tada jaučiuosi tokia silpna, tarsi mažas kūdikis, negebantis savęs apginti, kažko trokštantis ir nukreipiantis akis į šviesą kur, jo manymu, yra laimė.
Aš laiminga, bet tiktai tada, kai nejaučiu vienatvės, nerimo, nei liūdesio.
***
Tegul
Tegul pamišus aš pati žinau,
Kad man netinka būt laimingai.
Kai pasibaigs lietus, liks liūdesys,
Ir tuštuma
Ir dar kažkas daugiau
Kažkas labai prasminga.
Tai bus mirtis
Tokia pati kaip ir visos kitos
Mirs veidrodis
Ir liks
Tik tavo atspindys
Kuris bandys išsaugot mano aštrias šukes,
Bet Tu gyvensi
Tu stiprus
Gal būt todėl
Tave taip myliu…
Sudiev…
Aš dūžtu į stiklus…
Aš veidrodis
O Tu – žmogus…
Bet aš nenoriu mirt taip tyliai …
***
Mano laime
kodėl tu liūdna?
Mano meile,
Kodėl tu skaudi?
Mano paukšte,
kodėl tu skrendi,
tik į tolimą
žvaigždę?