“Skauda” – tai ne tas žodis. Gelia. Drasko. Plėšia širdį lauk.
“Verkiu” – ne tas žodis. Raudu. Aimanos mano atsimuša į šaltas sienas, aidu sugrįžta atgal. Tegul ateis ta diena, kai išmoksiu šitą pamoką. Tik neprižadu, ar dar kažką jausiu tą dieną – taip tampama akmeniu.
meilė ir skausmas
***
Kai bėgs per skruostus ašarų lietus, Neklausinek kvailai, o tyliai prisiglausk, Leisk verkti tol, kol liūdesys išdžius, Na, o tada: “Ar jau geriau?” paklausk.
***
Kartais, kai aš nieko nemyliu…aš myliu vandenį… Jis tyras, skaidrus…jis nesuduš…kol nevirs ledu… Kartais, kai aš nieko nelaukiu…aš laukiu vėjo…Jis švelnus, nematomas…jis nepabėgs…kol nevirs viesulu… Kartais, kai aš nieko nebeturiu…aš turiu tave…Tu pasaka, stebuklas…tu gyvybė…kol nevirsti skausmu…
***
Meile visada eina drauge su liūdesiu. Ir su nerimu. Su abejonėmis – myli, o gal jau nebe? Su nemiga. Su kančia. Su praradimo baime.