Stingsta mintys ir jausmai
Ašara sušąlusi, pavirtusi snaige
Sniegena jos draugė, guodžia švelniai širdį mano –
Pavasaris ateis, tik nebūtinai su saule,
Tu esi ta saulė – ateik pas mane …
Stingsta mintys ir jausmai
Ašara sušąlusi, pavirtusi snaige
Sniegena jos draugė, guodžia švelniai širdį mano –
Pavasaris ateis, tik nebūtinai su saule,
Tu esi ta saulė – ateik pas mane …
Todėl, kad ši naktis tik mūsų,
Kur kalba ne žodžiai, ir net ne akys, –
Čia šneka vienas jausmas dviejų žmonių
Čia plaka širdys vienu ritmu
Ko gi liūdesys ateina, – nekviestas ir nelauktas ?
Kodėl man lietus, kai visiems pavasaris ?
Kodėl verkiu, kai juokias mažas vaikas
Ir kai senukai vaikšto, susikibę rankomis ?
Ilgiuosi, laukiu ir dejuoju prisiminusi jaunas svaigias svajas, –
Kodėl joms su realybe nepakeliui ?
Kodėl tie klausimai nenuoramos neduoda man ramybės, –
Atsakymus, tikiu, tik laikas sudiktuos.
Nuėjau ilgą kelią – su kalnais ir pakalnėmis
Išgyvenau šimtus jausmų – nuo skausmo iki džiaugsmo, –
O dabar esu ten, kur noriu būti.
Nebesislėpsiu, nebėgsiu. Bet ir tu nebėk.
Kai iš ryto pabundu, kalna
bučinių nešu
Klupdama, begdama
juos supilt i lupas tavo skubu.
Širdingos dienos :*