Tas žmogus kurį tu manyje myli,
žinoma, geresnis už mane: aš ne tokia.
Bet tu mylėk, ir aš pasistengsiu pranokti save!
meilu
***
Man reikia tavęs
Kaip raudono saulėlydžio
Kad išminties turėčiau
Man reikia tavęs
Kaip auksinės aušros
Kad degčiau ir šviesčiau
Man reikia tavęs
Kaip žydro dangaus
Kad aiškiai matyčiau
Man reikia tavęs
Kaip liepos žalios
Kad ramiai pailsėčiau.
***
Lūpų lytėjime girdžiu širdies kalbą, regiu raides, žodžius, užpildančius meilės prasme baltus popieriaus lapus, krintančius žemyn ir nuklojančius žemę. Balti lapai šiurena apie vyro ir moters sakralumą ir demoniškumą, apie egzistencinį jų minčių ir kūnų lydinį, ir nė akimirkai neabejoji grožio dvasia, sklandančia Visatos erdvėj, prisiliečiančia prie kitų sielų ir kūnų aukščiausia prasme – m e i l e…
***
Mano brangiausias žmogau, esame pažystami labai daug ir labai mažai. Tiek daug ir tiek mažai kartu išgyvenome… Dėkoju tau, kad esi šalia greta, nes tavo supratimas, rūpestis ir beribė meilė pakeitė mano gyvenimą. Pilka kasdienybė tapo prasminga, nes tu tapai man dangiškos laimės viltimi. Myliu tave labiau nei galiu pasakyti bespalviais žodžiais…
***
Naktį padalinkim mes perpus,
Taip, kaip liepsna žvakelės ją dalina.
Pirštukais prisiglausiu tau prie lūpų…
Patylėkim sekundėlę, patylėkim…
Leisk pajusti širdies kalbą spengiančioj tyloj,
Leisk išgerti taurę atodūsių tavųjų…
Tu visatą su manim pasidalinki,
Šis pasaulis – taip mažai mums dviems…