Tegul mokyklos rūpestį ir valią,
Kaip saulę sugeria širdis,
Nes čia pradžia didžiulio Tavo kelio
Jėga – kuri gyvenimą statys .
Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku …
Ženk ten, kur nevysta žiedai,
Kur blakstienų nevilgo ašaros,
Kur amžinai keliauja nerami jaunystė.
Eisim jau – girdi ?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk :
Toks labai pažystamas ir geras
Tų senųjų naktų skambesys.
Eisiu jau – žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.
Aš dar tiku, kad mes dar susitiksim.
Gal kaip šešėliai prasilenksime gatve.
Gal pasisveikinsim, gal nieko nesakysim.
Tik įdomu, ką jausim širdyje.
Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų
Paskutinį kartą klasėn žengdama
Ir matysi veidus, artimus ir mielus
Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.
Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.
Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimąsčius :
„Nejaugi amžinai aš išeinu ? ”
Ar meni, kai mokyklon nedrąsiai
Nešei pirmąją puokštę gėlių, o dabar
Jau į senąją klasę
Nieks Tavęs nepašauks varpeliu…
Ar girdi – ir vėl skambutis aidi.
Vadovėliuose nubudo raidės.
Į klases plačiai duris atvėręs
Grįžta vasaros takais rugsėjis.
Ir po paslaptingą mokslo šalį
Leidžiasi keliaut visi, kas gali.
Su Rugsėjo 1-ąja!