Rask laiko mąstyti… Tai jėgos versmė.
Rask laiko žaisti… Tai amžinos jaunystės paslaptis.
Rask laiko skaityti… Tai išminties šaltinis.
Rask laiko melstis… Tai didžiausia jėga žemėje.
Rask laiko mylėti ir būti mylimas… Tai Dievo duota privilegija.
Rask laiko draugiškumui… Tai kelias į laimę.
Rask laiko juoktis… Tai sielos muzika.
Rask laiko duoti… Tai sumažina egoizmą.
Rask laiko dirbti… Tai sėkmės laidas.
Rask laiko artimo meilei… Tai dangaus raktas.
***
Viena storulė, kreipdamasi į būrėją, paklausė:
–sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
–Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau..Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau.
Spręsk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.
Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
– Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tiksliai skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą „šeimyninė laimė”. Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.
Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė. Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi.