Jūs, tylūs ir nedrąsūs Atėjote, tėvelių lydimi. Ar čia seniai raides pirmąsias rašėt, O žodžiai buvo sunkūs ir kreivi… Ar čia seniai Jums niekas nerūpėjo, Tik krėst išdaigas, sprukt iš pamokų… Koridoriais švaistytis tarsi vėjas, Palydint viską vaikišku juoku… O dabar susirinkote čia Tokie tylūs, kažko susimąstę, Prieš akis-skaičius 100 dienų,(kažkokia nežinia) O tada- kur pasukt, ką nuspręsti? Tik aš vieno prašyčiau, vaikai, Žmogiškumo, širdies nepraraskit. Tarsi lobį iškėlę aukštai, Iš gyvenimo purvo išneškit.
simtadienis
***
Eisim jau – girdi ?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk :
Toks labai pažystamas ir geras
Tų senųjų naktų skambesys.
Eisiu jau – žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.
***
Aš dar tiku, kad mes dar susitiksim.
Gal kaip šešėliai prasilenksime gatve.
Gal pasisveikinsim, gal nieko nesakysim.
Tik įdomu, ką jausim širdyje.
Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų
Paskutinį kartą klasėn žengdama
Ir matysi veidus, artimus ir mielus
Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.
Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.
***
Kaip greit prabėgo laikas, mes užaugom.
Jau ryt į pamokas pakvies skardus varpelis.
Atrodo, dar tik vakar drugelius po pievą gaudėm,
o ryt – mokyklon jau nuves tiesus takelis.
Tačiau mes jūsų niekad neužmiršim,
gerumo jūsų, meilės, rūpesčio ir patirtų vargų
mūs širdyse jūs tokios amžiams ir išliksit
vis tokios pačios jaunos, gražios, apsupty vaikų.
Mes jau išeinam, bet tikiuos kada sugrįšim,
tik jau savais vaikais už rankų patys vedini,
tada ir vėl visi kartu mielai mes susitiksim,
lyg būtume senų gerų draugų būry.
Jums palinkėti norim iš visos širdies,
gyvenimas lai vien tik laimę, džiaugsmą neša.
Tebūna Jūsų metai visad kupini vilties…