Į tolumas nueina žmonės,
Kitiems kelius pramindami
O meilės kelias, jis kiekvieno kitas,
Ir jį tik pats surast gali.
Sunku , oi būna!Daužo kojas
Ir širdį akmenys pikti.
O reikia eiti neparpuolant
Ir draugą saugojant kely.
Gyvenkite abu kaip žmonės,
Nesusmulkėję, dideli.
Tegul vaikų vaikai iš Jūsų pasimokys,
Gyvenime suklysti negali.
Nuneškit meilės trapų žiedą
Lig pat senatvės, lig gilios.
Šypsokitės abu pavasariais
Ne tik džiaugsme, bet ir varguos..
Mylėkite viens kitą iš širdies, Ir gelbėkite, ir ginkite viens kitą. Tiktai išėję į gyvenimo kelius, Jūs neužmirškit šito krašto. Kuriam užsiauginote sparnus, Kuriam pažinot meilės raštą. Ir neužmirškit jūs šitų žmonių Kurie Jums laimės ir sėkmės linkėjo, Kurie Jums širdį nešė dovanų Ir į svajas įpynė Nemuno vėją. Mes linkime mylėt tvirtai viens kitą, Ir drąsiai žengti gyvenimo keliais, Sukurti gražų ir saulėtą rytą, Su meilės ir ramybės spinduliais. Juk kartais būna ir takai nelygūs, Ir apsiniaukęs rudenio dangus. Ir kartais žodžiai, lyg erškėčiai dygūs, Užtemdo tai, kas buvo taip brangu. Bet kai tvirtai mylėsite viens kitą, Ir gerbsite viens kito troškimus, Tai laimė nekviesta ir neprašyta, Kasdien pabels į Judviejų namus.