Mus užpuolė nelauktai kosuliai didžiuliai
Kostim, čiaudom, karkaliuojam,
Verkiam ir sloguojam.
Vienas žodis – negaluojam.
Mums nereik tokių draugų,
Kosulių bei čiaudulių.
Mes su jais rimtai kovosim,
Vaistus gerti nenustosim.
Tepamato kosuliai,
Kad vaikai jiems ne draugai.
Pasakyki, snaige, ar toli leki,
Kol ant žemės baltu patalu lieki?
Pasakyk man, snaige, ką daugiau tu moki?
Ar tik, vėjui pučiant, snaigių šokį šoki?
Ištiesiau aš ranką, snaigė nusileido.
Lengvą ją ir šaltą priglaudžiau prie veido.
Apšerkšniję mūsų žiemos –
Balta, balta – kur dairais –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.
Apie klaidžią sniego pūgą,
Saulės nukirptas kasas –
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.
Apie vilką, baltą mešką,
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.
Apie trečią brolį Joną –
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę – žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.
Kaip našlaitė nusiminus
Grįžo tuščiomis atgal. . .
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! –
Pusnynuos nykštukai miega,
Aukso žuvys po ledu –
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.
Našlaitėlė gero būdo –
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.
S. Nėris