Kūčių stalas…šienas…paplotėliai… viskas – lyg vaikystė gimtų antrąkart. Tik dabar prie šito stalo tenka jau lemtingą žodį man ištart. Nebėra gyvųjų tarpe tėvo, kurs, sulaužęs paplotėlį, tardavo: -vaikai, paplotėlis šitas – Kristaus ženklas – lai išlieka jums širdy ilgai. Ir dabar, po šitiek metų, tuos žodžius nešioju aš širdy, ir, atrodo, kad tėvelio žodžiai buvo gal tik vakar ištarti.