Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale
Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia.
Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo,
Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo.
Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų,
Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du..
Gyvenimo ratas vis sukas ir sukas.
Nerūpi jam žmonės, jų laimė, jų skausmai.
Ir metai po metu pradingo,
Kaip saulei pakilus ištirpo ledai.