Sudie, nesusitiksim niekad, svajonė buvo netikra, ir kaip galėjau aš tuo
patikėti, tikriausiai čia kalta mano durna galva, pats laikas butu jau
pabust iš šito sapno ir susivokti pagaliau, manęs tu nemylėjai niekad, tada
aš savo širdį sudaužiau…
Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabias lūpytės
Aš sapnuoju sapnuose:)
Tu mano gyvenimo saulė,
Tu mano gyvenimo žvaigždėtas dangus,
Nieks mūsų išskirti negali,
Nes Tu man brangiausias žmogus…
Paprašysiu aš drugelio, kad nuskristų pas tave.
Prisiglaustų prie veidelio, pabučiuotų už mane!
Ar žinai, kodėl saulės zuikučiai tokie linksmi?
Todėl, kad šiame pasaulyje Tu esi! Ar žinai, kodėl menulis žiūri žemės kryptim?
Į Tave! Jis juk žiūri kartu su manim!