Ateik – kada tuščia ir šalta, kada temstant iš visų kerčių pradeda kelti galvas prisiminimų šešėliai, kada tyla užgriūva, ir nori šaukti, šaukti, kad ausyse nuo tylos nespengtų.
Ateik – kada rudens rytą lango stiklas verkia, kada paukštis, kuriam nelemta grįžti, kada nublunka visos šventės spalvos…
Ateik – kada kiekvienam lange saulė šviečia, kada širdis nerimsta, gegužio burtų apsvaiginta, kada toks didelis ir atviras dangus, kad į jį lyg į ąsotį, gyvybės vandens galėtum pripilti.
Ateik – kada viskas bus atrasta, kada prireiks ramybės ir vienitelių šiltų rankų.
Ateik…
***