Tavo atodūsyje suvirpa medžio lapas,
Tavo malonė suteikia upėms kryptį, todėl jos teka.
Tavo galia išskleidžia žiedą:
atsiveria gėlės esmė –
pasididžiavimas jos ir melodija,
jėga jos ir būties prasmė.
Laimingi būkite bendruos keliuos Nors ir per kalnus jie vingiuotų. Nesižvalgykit atgalios – jei praeitis saldi. O jei kuris paslys žemys – antrasis greit paduokit ranką, Ir vėl pirmyn abu kartu. Žinokit – daug atleisti tenka.