Aš laukiu lietaus iš aukšto dangaus, –
Jis nuovargį mano nuplaus,
Bėgsiu per lietų basa,
Ir vardų praeivių neklausiu.
Tegul mintys bus skaidrios, norai švarūs, keliai tiesūs,
Tegul viska, kas bloga, praeis su lietum…
Skausmas
Išdavystė – jausmas vystantis
Paslaptį nešioju pasislėpusi, –
Mano mintyse gėlė nuvytusi –
Tai mano jausmas Tau , dabar jau vakarykštis.
Sunyko jis dėl išdavystės, – Tavo ? Mano ? Kas dabar supaistys…
Nebejaučiu
Prisipažystu – nemoku mylėti. Nesugebu užjausti, priglusti visu kūnu, pasiilgti, šokti lietuje ir braidyti po balas basa. Nebemoku būti be rūpesčio raukšlelės, be pykčio gaidelės balse.
Bet dabar pagalvok, kodėl. Ir ar buvau tokia, kai susitikom … ?
Išmok mylėti
Nesakyk man nieko, geriau nutilk kaip upė tyli
Žodžiai tavo melu praskiesti ir apgaule apsiviję
Geriau padaryk kažką, ko dar nedarei
Geriau mylėk mane tyliai, švelniai ir ramiai
Kai aš pykstu ant tavęs
Nebijok manęs įžeisti. Bijok mane nuvilti. O aš nusiviliu kaskart, kai elgiesi kaip isteriškas ispanas. Iš pradžių reaguodavau su nuostaba ir baime, dabar ta nuostaba pasikeitė – ji su klausimu – kur ribos ? Kai man bus vistiek, tada niekuo nebestebinsi. Nei scenomis, nei geru elgesiu. Bijok to.