Tas magiškas daiktas – smėlis. Jis skaičiuoja laiką rodydamas mūsų laikinumą, kai spaudžiame jį saujoje. Jis neleidžia pamiršti kad gyvenimas sunkus, kai trina pėdas minant smėlėtais takais. Jis įrodo kokie gali būti ikyrūs maži dalykai, kai lieka smėlio bate. Jis parodo kaip menkniekiai gali skaudinti, kai bent viena smiltelė papuola I akį. Tačiau nereikia pamiršti, kad krintančiam iš saujos smėliui galima atkišti kitą saują, šiek tiek pristabdant laiką, nuo smėlėtų takų galima užlipti ant minkstos žolės, batus išsikratyti o akis išplauti tyra ašara. Juk visos mūsų bėdos tai tik smėlio dulkės, tai tik gyvenimo druska, kad pajustumėm tikrąjį laimės skonį. Meilės gyvenimui, meilės sau, ir kuo daugiau dienų be smėlio linki …
***