…žinot, kai atsistoji prieš tokį subrendusį, suaugusį, išpuoselėtą, gyvenimo audrų užgrūdintą, bet tvirtai šaknimi į žemę įsikibusį gražuolį ąąžuolą-galiūną, tai ir žodžiai netenka prasmės, ir mintys kažkur išsibarsto… bet nereiškia, kad aš nieko nepalinkėsiu… išsaugok tai, ką esi ligi šiolei sukūręs, tuos, kuriuos aplink save esi subūręs! Už tavo ateitį, kad ji būtų tokia graži kaip vasara, dosni kaip ruduo, gili kaip žiema ir vsuomet sugbanti pasipuošti kaip pavasaris…