Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo laikinumą, savo taip lengvai atiduotos aukos beprasmybę.
Jos žvelgia į apgaulingai plevenančią žvakės liepsną, jos laisvos, bet jų laisvė nebepriklauso joms.
***